Srūva nerimu akys, širdyje tamsu ir niūru.
Tokios šaltos ir vienišos tapo mano išsekusios akys.
Jos tyliai žvelgia ir stebi liūdnus ir sulinkusius žmones,
Slenkančius savo eilę į gilias užmaršties ūkanas.
Tiek skausmo, nerimo.. tiek laimės, jausmų ir vilties.
Tiek beprasmių, beverčių gyvenimų šliaužia link užmaršties.
(Pergalės karta didžiuojasi, o aš..)
Užmerktose akyse atmerkiu akis.
Nupurto vaikiška baimė - Kas aš?? Ir kodėl?!
Mirtyje save visada atpažįstu.
Gyvenime - retai.
Paskutinį kartą atiduodu
Nuolankumo priesaiką
Ir žengiu pirmyn su šypsena liūdna.
Skradžiai į begalybę.
(Pergalės/pralaimėjimo klyksmas)
Tokios šaltos ir vienišos tapo mano išsekusios akys.
Jos tyliai žvelgia ir stebi liūdnus ir sulinkusius žmones,
Slenkančius savo eilę į gilias užmaršties ūkanas.
Tiek skausmo, nerimo.. tiek laimės, jausmų ir vilties.
Tiek beprasmių, beverčių gyvenimų šliaužia link užmaršties.
(Pergalės karta didžiuojasi, o aš..)
Užmerktose akyse atmerkiu akis.
Nupurto vaikiška baimė - Kas aš?? Ir kodėl?!
Mirtyje save visada atpažįstu.
Gyvenime - retai.
Paskutinį kartą atiduodu
Nuolankumo priesaiką
Ir žengiu pirmyn su šypsena liūdna.
Skradžiai į begalybę.
(Pergalės/pralaimėjimo klyksmas)