Sutemų krantai ir dvasia nemirtinga -
Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos iš laimės
Jos jį pažįsta sublizga kaip dalgis.
Jos mėgsta kai žmogų dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę
Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.
Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pašėlęs - Mirtis išorėje.
Aštriais nagais į sutemų šalį,
Vėlių takais nunešti jis gali.
Jo laukiam, geidžiam ir tylim...
Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.
Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.
Ramūs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos iš laimės
Jos jį pažįsta sublizga kaip dalgis.
Jos mėgsta kai žmogų dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklį jos kviečia ir žvelgia į gelmę
Nustato jo vertę, kai pykčiu akys jo šviečia.
Esam jo tik šešėlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys pašėlęs - Mirtis išorėje.
Aštriais nagais į sutemų šalį,
Vėlių takais nunešti jis gali.
Jo laukiam, geidžiam ir tylim...
Lai išgirs mus! Už tai jį ir mylim.
Jo žvilgsnį, prisilietimą dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimą dovanosiu Jam.