Užmerktų pilnaties akių ašaros sukūrė veidrodį prietemos lopšyje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinėj šviesoj, sudrumsčia, sujudina mane. Santykis su juo - visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verčia žvelgti į save: o jūs manėt, kad tai veidrodis atspindintis išorę. Jame netelpa ką aš prisimenu ir neprisimenu, ką svajojau ir mąsčiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino iškeltame iš samanų akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli būties šešėlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprėpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindės bent mano ir akmens vienovę.